Žalias pomidoras
Kiekvieną rytą aš mėždavau tvartą. Jis buvo labai didelis ir iš jo sklido stiprus kvapas. Išmėžusi tvartą, palikdavau atviras duris, kad jis išsivėdintų. Ten būdavo labai drėgna ir nuo saulės kaitros viduje atsirasdavo garų. Pridėdavau kibirus mėšlo ir juos nešdavau ant galvos į daržą, kad išdžiūtų. Arklių mėšlu tręšdavo tik daržą. Tėvas sakydavo, kad tai geriausia trąša. Avių mėšlu kūrendavo krosnį duonai kepti. Gerai išdžiūvusį avių mėšlą, atsisėdusi ant žemės, aš minkydavau rankomis ir darydavau nedidelius paplotėlius, kuriuos dėdavau į krūvą, o vėliau jais kūrendavo krosnį.
Avis išgindavome į pievą ankstų rytą ir parvarydavome į tvartą apie vienuoliktą valandą, kai imdavo spiginti saulė. Avys paėsdavo ir miegodavo. Aš taip pat grįždavau į namus pavalgyti: įpilto į puodelį aliejaus, šiltos duonos, alyvų, vaisių, išgerti arbatos. Vakare valgydavome vištienos, avienos arba triušienos. Mes valgydavome mėsos beveik kasdien su ryžiais, kruopomis, kurias patys darydavome. Visas daržoves valgydavome iš savo daržo.
Kai dieną būdavo labai karšta, dirbdavau namuose. Maišydavau tešlą duonai. Taip pat girdydavau mažus ėriukus. Aš juos paimdavau už pakarpos kaip kates ir pakeldavau iki avies spenio, kad jie galėtų žįsti. Visada jų būdavo po kelis, tai aš juos girdydavau vieną po kito. Kai vienas sočiai pagerdavo pieno, aš jį padėdavau į jo vietą laukti, kol kiti pažįs. Paskui aš pašerdavau ožkas, kurios tvarte buvo laikomos atskirai. Du arkliai turėjo savo kampą, keturios karvės — taip pat. Tvartas iš tikrųjų buvo didžiulis: jame tilpo gerokai daugiau kaip šešiasdešimt avių ir mažiausiai keturiasdešimt ožkų. Arkliai visada ganydavosi pievoje, juos parvesdavo tik nakčiai. Jais jodinėdavo tik brolis ir tėvas, o mes — niekada. Baigusi darbą tvarte, aš išeidama neuždarydavau durų, nes būdavo labai karšta, o uždėdavau tik medinį užtvarą, labai sunkų ir storą, kuris neleisdavo gyvuliams išeiti.
Kai saulė būdavo žemiau, reikėdavo dirbti darže. Jame augo daug pomidorų, kuriuos reikėdavo skinti beveik kasdien, jeigu jie būdavo prinokę. Kartą neapsižiūrėjusi aš nuskyniau žalią pomidorą. Niekada nepamiršiu to pomidoro! Aš dažnai jį prisimenu būdama virtuvėje. Jis buvo pusiau geltonas, pusiau raudonas, jau pradėjęs nokti. Nešdama pomidorus į namus, aš ketinau jį paslėpti, bet jau buvo per vėlu, tėvas jau buvo parėjęs. Aš žinojau, kad man nereikėjo jo skinti, bet aš labai skubėjau abiem rankom juos skinti. Visada reikėdavo dirbti labai greitai, todėl mano judesiai buvo mechaniški, pirštai bėgiojo aplink pomidoro kerą į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę iki pat apačios... Ir paskutinis, kuris gavo mažiausiai saulės, visiškai man to nenorint, atsidūrė mano rankoje. Jis gulėjo čia ir buvo gerai matomas mano dubenyje. Jį pamatęs tėvas suriko: „Ar tu esi kvaila? Ar matai, ką darai? Tu nuskynei žalią pomidorą! Kvaiša!“
Ir jis man šėrė, paskui sutraiškė pomidorą man virš galvos, jo sėklos pabiro ant manęs. „Dabar tu jį suvalgysi!“ Jis man sugrūdo jį į burną ir su likusiu pomidoru ištepliojo veidą. Aš maniau, kad jį galima valgyti, bet jis buvo rūgštus, labai kartus, bjaurus. Aš jį prarijau didžiulėmis pastangomis. Paskui daugiau nebenorėjau valgyti, aš labai verkiau ir sublogavau. Tačiau jis panardino mano galvą į lėkštę ir privertė kaip šunį viską suvalgyti. Aš negalėjau pajudėti, jis mane piktai nutvėręs laikė už plaukų, man skaudėjo. Mano netikroji sesuo šaipėsi iš manęs ir kikeno. Už tai ji gavo tokį antausį, kad išspjovė viską, ką turėjo burnoje ir pradėjo verkti. Kuo labiau aš dejavau, kad man skauda galvą, tuo įnirtingiau tėvas murkdė mano veidą kruopose. Jis ištuštino dubenį suminkydamas kruopų gumuliukus, kuriuos sukimšo man į burną, taip smarkiai jis buvo įsiutęs. Paskui tėvas nusišluostė rankas į baltinius, man juos užmetė ant galvos ir, nuėjęs į verandą, ramiai įsitaisė pavėsyje.
Aš verkdama nunešiau padėklą. Mano visas veidas buvo išterliotas maistu, maisto buvo pilni plaukai ir akys. Aš šlaviau kaip kasdien norėdama surinkti mažiausias kruopelytes, iškritusias tėvui iš rankų.
Per daugelį metų aš pamiršau nemažai įvykių, tokių pat svarbių kaip vienos iš seserų dingimas, bet aš niekada nepamiršau to žalio pomidoro ir pažeminimo, kad su manimi tėvas elgėsi blogiau negu su šunimi. Blogiausia buvo jį matyti ten, sėdintį pavėsyje, besiilsintį po pietų kaip karalių beveik po kasdienio manęs mušimo. Jis buvo simbolis normalios vergijos, su kuria aš nuolankiai susitaikydavau lenkdama nuo smūgių galvą ir nugarą kaip seserys, kaip motina. Tačiau šiandien aš suprantu savo neapykantą. Aš troškau, kad jis pasismaugtų ryšėdamas savo kaklaskarę.
Toks buvo kasdienis gyvenimas. Apie ketvirtą valandą išgindavome avis ir ožkas iki saulės laidos. Mano sesuo visada eidavo keliu priekyje, o aš su lazda iš paskos, kad pavaryčiau gyvulius ir ypač pagąsdinčiau ožkas. Jos visada šėldavo ir būdavo pasiruošusios bėgti nežinia kur. Kartą pievoje buvo truputį ramiau. Joje buvome tik mes ir banda. Aš pasiėmiau arbūzą ir, norėdama jį perskelti, trenkiau į akmenį. Mes bijojome grįžti į namus, nes arbūzo saldžios sultys aptaškė mūsų sukneles. Grįždamos į tvartą, mes jas tiesiog ant savęs išskalbėme, kad tėvai nepamatytų. Nereikėjo nusivilkti suknelės, bet, laimė, ji labai greitai išdžiuvo.
Saulė, įgavusi ypatingą gelsvą atspalvį, tolo horizonte, dangus iš mėlyno pasidarė pilkas, reikėjo grįžti, kol dar nesutemo. Kadangi mūsų krašte labai greitai temsta, mes skubėjome keliu, perėjome sienas ir geležinės durys vėl užsidarė paskui mus.
Tada atėjo laikas melžti karves ir avis. Aš prisimenu, kad man labai skaudėdavo rankas. Statydavau didelį bidoną po karvės pilvu, atsisėsdavau ant labai žemos, visai prie žemės, taburetės, paimdavau karvės kanopą ir ją įsprausdavau sau tarp kojų, kad karvė nejudėtų ir pienas nesitaškytų, o bėgtų tik į kibirą. Jeigu ant žemės atsirastų pieno balutė, netgi nutikštų jo keli lašai, tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena! Tėvas mane apskaldytų rėkdamas, kad jis neteko sūrio! Karvių speniai buvo labai dideli, kieti, nes būdavo pritvinkę pieno, o mano rankos — mažytės. Man labai skaudėdavo rankas, aš ilgai melždavau ir labai pavargdavau. Kartą, tuo metu tvarte buvo šešios karvės, aš užmigau, pasvirusi virš kibiro, laikydama karvės kanopą, įspraustą tarp kojų. Nelaimei, atėjo tėvas ir pamatęs suriko: „Paleistuvė! Kekšė!“ Jis mane tvarte vilko žeme už plaukų ir primušė diržu. Aš prakeikiau tą odinį platų diržą, kuris visada juosė jo liemenį kartu su kitu mažesniu diržu. Mažasis diržas plakė labai stipriai. Tėvas čaižė tai viena, tai kita ranka laikydamas diržą už galo kaip virvę. Mušdamas didžiuoju diržu, jis sulenkdavo jį per pusę ir diržas pasidarydavo labai sunkus. Aš maldavau ir verkiau iš skausmo, bet kuo daugiau aš dejavau, kad man skauda, tuo stipriau jis mane mušė vadindamas kekše.
Aš nenustojau verkusi vakarieniaudama. Motina bandė mane klausti, kas atsitiko. Ji matė, kad šį vakarą tėvas mane per smarkiai primušė, bet tėvas trenkė ir jai sakydamas, kad ne jos reikalas, kad jai nebūtina žinoti, kodėl jis mane primušė, svarbiausia, kad aš žinau už ką.
Įprastą dieną namuose gaudavau vieną antausį arba vieną spyrį už tai, kad per lėtai dirbau, kad vanduo arbatai pernelyg ilgai šilo... Kartais, nors retai, man pavykdavo išvengti smūgio į galvą. Aš neprisimenu, ar mano sesuo Kainata buvo tiek mušta, kiek aš, bet manau, kad taip, nes ji taip pat bijojo tėvo kaip aš. Aš dirbau greitai ir vaikščiojau greitai, tarsi diržas nuolat manęs tykotų. Asilas eina keliu, varomas lazdos. Jei nustoji jį mušti lazda, jis sustoja. Panašiai būdavo ir su mumis, išskyrus tai, kad tėvas mus mušdavo kur kas stipriau negu asilą. Aš dar gaudavau mušti ir rytojaus dieną, nes nepamiršdavau vakarykščio mušimo. Kad aš eidama neužmigčiau kaip asilas kelyje.
Asilas man primena dar ir kitą įvykį, susijusį su motina. Aš kaip paprastai genu į ganyklą bandą ir labai greitai grįžtu į namus dar greičiau mėžti tvarto. Motina yra su manim, ji mane skubina, nes eisime skinti figų. Reikia sukelti asilui ant nugaros dėžes ir eiti tolokai už kaimelio. Aš negaliu tiksliai pasakyti, kada tai buvo. Man atrodo, kad tai įvyko labai greitai po nutikimo su žaliu pomidoru. Jau buvo sezono pabaiga, nes figmedis, prie kurio sustojome, buvo be lapų. Pririšau asilą prie figmedžio kamieno, kad neėstų nuklojusių žemę vaisių ir lapų.
Aš pradėjau rinkti figas, o motina man sako: „Klausyk, Suada, tu pabūk čia su asilu, surink iš pakelės visas figas ir niekur nenueik toliau nuo to medžio. Niekur neik iš čia. Jei pamatysi tėvą, atjojantį baltu arkliu, brolį ar ką nors kitą, sušvilpk ir aš greitai grįšiu“. Ji nuėjo ant kelio, pas jos laukiantį ant arklio raitelį. Aš jį pažinojau iš matymo, jo vardas buvo Fadelis. Jo galva buvo labai apvali, pats mažo ūgio ir labai stiprus. Jo arklys buvo labai gerai prižiūrėtas, visas baltas su juoda dėmele, su supinta iki apačios uodega. Aš nežinau, ar Fadelis buvo vedęs, ar ne.
Mano motina su juo apgaudinėjo tėvą. Aš supratau tada, kai ji pasakė: „Jeigu kas nors kitas ateitų, sušvilpk“. Raitelis dingo man iš akių ir motina taip pat. Aš stropiai rinkau figas iš pakelės. Toje vietoje jų buvo nedaug, bet aš negalėjau eiti jų rinkti toliau, nes nepamatyčiau atjojančio tėvo ar ko nors kito.
Keista, bet ši istorija manęs nestebina. Kiek prisimenu, aš nelabai bijojau. Galbūt dėl to, kad motina sukūrė gerą planą. Asilas pririštas prie pliko figmedžio, jis negali ėsti nei lapų, nei vaisių, kaip ir turėtų būti per šį vaisių skynimą. Man nereikia jo prižiūrėti kaip sezono metu ir galiu dirbti viena. Padarau dešimt žingsnių viena kryptimi, dešimt — kita rinkdama figas nuo žemės ir dėdama į dėžes. Gerai matau kelią, vedantį į kaimelį, aš galiu matyti ką nors ateinantį iš toli ir sušvilpti laiku. Aš nebematau nei Fadelio, nei motinos, bet aš spėju, kad jie yra apie penkiasdešimt žingsnių atstumu, pasislėpę kažkur lauke. Taigi, jeigu kartais kas nors atsitiktų, ji visada galėtų įtikinti, kad buvo nuėjusi minutėlei atlikti skubaus reikalo. Vyras, netgi mano tėvas ar brolis, niekada nepadoriai apie tai neklausinėtų. Būtų gėda.
Aš nebuvau ilgai viena: buvau į dėžę pririnkusi nedaug figų, kai jie grįžo atskirai. Motina išeina iš lauko. Matau Vadėlį, lipantį ant žirgo; pirmą kartą jis nepataiko į balną, nes jo arklys aukštas. Jis turi gražų medinį šmaikštį, labai ploną ir, prieš nujodamas, nusišypso mamai.
Aš apsimetu, kad nieko nemačiau.
Viskas vyksta labai greitai. Kartais jie mylisi lauke, žolių prieglobstyje, o gal paprasčiausiai jie norėjo pasikalbėti, aš nieko nenoriu žinoti. Aš neturiu teisės paklausti, ką jie veikė, ar būti nustebusi, nes tai ne mano reikalas. Motina man neatvertų širdies. Ji taip pat žino, kad aš nieko nepasakysiu, paprasčiausiai dėl to, kad aš esu bendrininkė, ir aš, kaip ir ji, būsiu mirtinai primušta. Mano tėvas tik sugeba mušti moteris ir jas versti dirbti, kad turėtų pinigų. Tad, kad motina eina mylėtis su kitu vyru apsimetusi, kad nori jam pargabenti dėžes figų, aš esu labai patenkinta. Ji yra teisi.
Dabar mes skubame rinkti figas, kad dėžės būtų beveik pilnos ir atsigriebtume už sugaištą laiką. Jeigu jų nepririnksime, tėvas paklaus: „Tu atvežei tuščias dėžes, ką tu veikei?“ Ir aš galėsiu gauti diržo.
Mes esame gana toli nuo kaimelio. Motina sėda ant asilo, jos kojos truputį praskėstos aplink gyvulio kaklą, ji sėdi labai arti galvos, kad nesumaigytų vaisių. Aš einu priekyje, kad asilas neišklystų iš kelio ir mes keliaujame sunkiai prisikrovusios.
Truputį paėjusios sutikome visiškai vieną pagyvenusią moterį su asilu, taip pat gabenančią figas. Kadangi ji sena, jai nereikia palydovo. Mama pasisveikino su ja ir mes einame kartu. Tas kelias yra labai siauras ir neįprastas, duobėtas, kauburiuotas ir akmenuotas. Vietomis jis yra labai status ir asilas sunkiai kopia su kroviniu. Kartą jis sustojo kaip įbestas ant šlaito priešais didžiulę gyvatę ir nė krust iš vietos. Motina veltui jį mušė, ragino, jis nieko nenorėjo girdėti. Priešingai, jo nosis virpėjo iš baimės ir jis traukėsi atatupstas kaip aš. Aš nekenčiu gyvačių. Kadangi šlaitas iš tiesų buvo labai status, dėžės ant asilo nugaros ėmė judėti ir kilo pavojus, kad jos nukris. Laimė, mus lydėjusi moteris nebijojo didžiulių gyvačių. Aš nežinau, ką ji padarė, bet pamačiau, kaip gyvatė susivyniojo, susirangė — didžiulė gyvatė nuvinguriavo į daubą ir asilas galėjo keliauti toliau.
Aplink kaimelį buvo labai daug mažų ir didelių gyvačių. Buvo galima jų pamatyti kasdien ir visi jų labai bijodavo, kaip bijodavo granatų. Pasibaigus karui su žydais, jų mėtydavosi visur. Niekada negalėjai žinoti, ar atsitiktinai nežūsi užlipęs ant jos. Šiaip ar taip, aš girdėdavau apie tai šnekant namuose, kada apsilankydavo tėvo tėvas ar dėdė. Motina mus įspėdavo, kad saugotumėmės granatų, kurios buvo beveik nematomos tarp akmenų, ir aš visą laiką žiūrėdavau priešais save, bijodama ant jos užlipti. Aš neprisimenu, ar aš pati mačiau jų bent vieną, bet žinojau, kad nuolat gresia pavojus. Geriau reikėjo nekelti akmens ir atidžiai žiūrėti, kur statai koją. Gyvatės įšliauždavo į namus, sandėlį, įsirangydavo tarp ryžių maišų ar įlįsdavo į šiaudų krūvas tvarte.
Tuo metu, kai mes grįžome, tėvo namuose nebuvo. Tai buvo mums didelis palengvėjimas, nes mes sugaišome daug laiko: jau buvo dešimt valandų. Tomis valandomis saulė būna aukštai, karštis didžiulis ir labai prinokusios figos galėjo susiraukšlėti ir ištižti. Deja, reikėjo, kad jos gražiai atrodytų ir būtų rūpestingai paruoštos, kad tėvas jas galėtų parduoti turguje.
Aš labai mėgdavau ruošti dėžes figoms dėti. Aš parinkdavau gražių, labai didelių ir žalių figmedžio lapų dėžių dugnui iškloti. Paskui aš labai atsargiai, tarsi brangakmenius gražiai sudėliodavau vaisius ir užklodavau dideliais lapais, norėdama apsaugoti nuo saulės spindulių. Su vynuogėmis elgdavausi taip pat: vynuogių kekes nukirpdavau žirklėmis, kruopščiai nuskabydavau sugedusias uogas ar nešvarius lapus, išklodavau dėžes vynuogių lapais ir jais taip pat uždengdavau, kad kekės išliktų šviežios.
Būdavo žiedinių kopūstų, cukinijų, baklažanų, pomidorų ir moliūgų derliaus nuėmimo metas, taip pat tėvas pardavinėdavo sūrius, kuriuos aš turėdavau suslėgti. Aš supildavau pieną į didelį metalinį kibirą, nugriebdavau geltonus riebalus, kurie nusėsdavo ant kraštų, ir grietinę nupildavau atskirai daryti „labanui“, kurį parduodavo atskiruose pakeliuose ramadanui. Pakelius sudėdavau į didelius kibirus. Tėvo pareiga būdavo padaryti pakelius iš labai kieto plastiko, kad produktas nesugestų. Ant viršaus jis arabiškai užrašydavo „labanas“.
Iš „halibo“, pieno, aš rankomis darydavau jogurtus ir sūrius. Aš turėjau baltą permatomą audinį ir geležinį puodelį. Iš pradžių aš pripildavau puodelį iki pat viršaus, kad sūriai visada būtų vienodo didumo, paskui sudėdavau į sūrmaišį, užmegzdavau mazgą ir stipriai suspausdavau, kad išrūgos išbėgtų į kokį nors indą. Kai iš sūrio išvarvėdavo išrūgos, aš jį padėdavau ant didelio paauksuoto padėklo, uždengdavau audiniu, kad saulė ir musės jo nesugadintų. Paskui aš įpakuodavau sūrius į baltus paketus, kuriuos tėvas taip pat pažymėdavo. Paketai būdavo labai gražūs, rūpestingai padaryti. Kai būdavo vaisių ir daržovių sezonas, tėvas eidavo į turgų kasdien, ir du kartus per savaitę parduoti sūrių ir pieno.
Tėvas sėsdavo prie nedidelio sunkvežimio vairo tik tada, kai viskas būdavo sukrauta, o jeigu mes nespėdavome visko sukrauti laiku, vargas mums. Jis sėsdavo priekyje su motina, o aš įsitaisydavau tarp dėžių gale. Būdavo geras pusvalandis kelio. Kai važiuodama pamatydavau didelius pastatus, žinodavau, kad jau prasideda miestas. Gražus, labai švarus miestas. Jame buvo raudonos šviesos, kad sustotų mašinos, gražių krautuvėlių. Aš prisimenu vitriną, kurioje buvo manekenė, apvilkta nuotakos suknele. Tačiau man nebuvo galima eiti pasivaikščioti po miestą ir dar labiau, užeiti pažiūrėti į krautuvėles. Išsižiojusi iš smalsumo, aš sukdavau kaklą, kad kuo ilgiau galėčiau į jas žiūrėti iš toli. Aš niekada jų nebuvau mačiusi.
Aš labai norėjau aplankyti tą miestą, bet man būdavo gėda žiūrėti į šaligatviais einančias merginas, vilkinčias trumpas sukneles, plikomis kojomis. Jeigu aš jas sutikčiau iš arti, aš praeidama spjaučiau į jas. Tai buvo kekšės... Man jos buvo šlykščios. Jos vaikščiojo visiškai vienos, be tėvų greta. Aš galvodavau, kad jos niekada neištekės. Nė vienas vyras nepaprašys jų rankos, nes jos rodė savo kojas ir buvo raudonai nusidažiusios lūpas. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jų neuždaro namuose.
Dabar aš suprantu, kad gyvenimas kaimelyje nepasikeitė nuo to laiko, kai gimė mano motina, jos motina, ir dar anksčiau. Ar šias merginas mušdavo kaip mane? Ar jos tiek daug dirba kaip aš? Yra uždarytos kaip aš? Yra vergės kaip aš? Aš negalėjau nė centimetro nueiti nuo tėvo sunkvežimio. Jis žiūrėjo, kaip iškraunamos dėžės, paimdavo pinigus ir, jam mostelėjus, aš kaip asilas turėjau lipti slėptis į sunkvežimį patirdama vienintelį malonumą akimirką nedirbti ir žvilgtelėti į krautuvėles, kurių negalima matyti per vaisių ir daržovių dėžes.
Turgus būdavo labai didelis. Jame kažkas panašaus į stogus, dengtus vynuogienojais, sudarė vaisiams pavėsį. Tai buvo labai gražu. Viską pardavęs, tėvas būdavo laimingas. Prieš uždarant turgų, jis nueidavo pas pardavėją vienas ir atsinešdavo rankoje pinigus. Jis juos suskaičiuodavo, sudėdavo į medžiaginį maišelį, jį užrišdavo virvele ir maišelį pasikabindavo ant kaklo. Už turguje gautus pinigus jis galėjo atnaujinti namą.
Aš labai mėgdavau važiuoti sunkvežimiu, nes tai suteikdavo minutėlę poilsio. Važiuodama aš nieko neveikdavau, tik ramiai sėdėdavau. Tačiau kartą, atvažiavus į turgų, reikėjo skubėti, greitai nešioti dėžes. Tėvas norėjo parodyti, kad jo žmona ir duktė sunkiai dirba. Aš visada būdavau su motina. Jis niekada neveždavo kartu dviejų seserų.
Kai mano sesuo būdavo su jais, aš nešiodavau vandenį plauti kiemui, kad saulė galėtų jį išdžiovinti. Aš gamindavau valgį ir kepdavau duoną. Atsisėdusi ant žemės, aš priberdavau miltų į didelį dubenį su vandeniu ir druska ir minkydavau. Paskui, pridengusi tešlą baltu audeklu, ją palikdavau, kad pakiltų. Tada eidavau pakurti duonai kepti krosnį, kad ji labai įkaistų. Kepykla buvo didelė — kaip mažas namas mediniu stogu, o viduje buvo geležinė krosnis, kuri visą laiką kūrenosi. Žarijos degdavo labai ilgai, bet reikėdavo specialiai pakurstyti ugnį prieš kepant duoną.
Nuostabus vaizdas, kai kyla duona... aš labai mėgau ją kepti. Aš padarydavau tešloje skylę, prieš šaudama į krosnį, kad būtų gražiau. O kad tešla neliptų prie rankų, ją įkišdavau į miltų maišą. Aš glostydavau tešlą, kuri pasidarydavo balta ir labai švelni. Padarydavau dideles nuostabias galėtas, gražius apvalius duonos kepalus ir vieną plokščią kepalą, kuris visada turėdavo būti tos pačios formos. Jei toks neišeitų, tėvas jį man paleistų į veidą.
Kartą, iškepusi duoną, aš sėmiau iš krosnies pelenus. Kai aš išėjau iš kepyklos, mano plaukai, veidas, antakiai ir blakstienos buvo pilkos nuo dulkių. Aš purčiausi kaip šuo kratydamas blusas.
Vieną dieną, būdama namuose, pamačiau iš kepyklos kamino rūkstančius dūmus. Aš su seserimi nubėgau pažiūrėti, kas ten darosi. Pamačiusios liepsną, pradėjome rėkti, kad gaisras. Atbėgo tėvas su vandeniu. Liepsna buvo apėmusi kepimo krosnį, kurioje buvęs duonos kepalas sudegė. Liko tik degėsių, juodų kaip ožkos mėšlas, krūva. Aš buvau pamiršusi krosnyje tą duonos kepalą ir blogai išvaliusi pelenus. Krosnyje liko nuodėgulis, kuris užsiliepsnojo. Tai buvo mano kaltė. Aš neturėjau pamiršti to duonos kepalo ir ypač žinoti, kad niekada negalima maišyti pelenų su pagaliu norint išmesti žarijas.
Aš buvau kalta, kad kilo gaisras krosnyje duonai kepti ir tai buvo baisi katastrofa.
Tėvas mane mušė daug smarkiau negu bet kada. Jis mane spardė, daužė lazda per nugarą, sugriebė už plaukų, paklupdė ir įgrūdo veidą į pelenus, kurie, laimė, nebuvo karšti. Aš dusau, seilėjausi, pelenų prilindo į nosį ir burną, akys paraudo. Norėdamas mane nubausti, jis vertė valgyti pelenus. Kadangi aš labai verkiau, kai jis mane paleido, buvau visa juoda ir pilka raudonomis kaip pomidoras akimis. Aš labai nusikaltau. Jeigu tuo momentu nebūtų buvusi mano sesuo ir motina, tėvas tikrai būtų mane įmetęs į liepsną prieš ją užgesindamas.
Reikėjo statyti naują krosnį iš plytų. Darbas truko ilgai. Kiekvieną dieną mane užgauliojo, girdėjau piktus žodžius. Aš eidavau į tvartą susilenkusi, šluodavau kiemą nuleidusi galvą. Aš manau, kad tėvas iš tikrųjų manęs nekentė ir, išskyrus tą nusikaltimą, aš tikrai gerai dirbau.
Po pietų, prieš sutemstant, aš skalbdavau. Aš tvarkiau visus namų skalbinius, dulkindavau avių kailius, šluodavau, šeimininkaudavau, šerdavau gyvulius, valydavau tvartą. Poilsio valandėlės būdavo retos.
Vakarais mes, mergaitės, niekur neidavome. Tėvas su motina išeidavo kur nors labai dažnai: eidavo pas kaimynus, draugus. Brolis taip pat eidavo kur nors, bet mes niekada. Mes neturėjome draugių, vyriausioji sesuo mūsų niekada neaplankydavo. Vienintelis svetimas žmogus, kurį aš kartais matydavau namuose, buvo kaimynė Enama. Jos akyje buvo dėmelė, visi žmonės iš jos šaipėsi ir visi žinojo, kad ji niekada nebuvo ištekėjusi.
Nuo terasos aš matydavau turtingų žmonių vilą. Jie leisdavo laiką apšviestoje terasoje, girdėdavau jų juoką, matydavau juos valgančius lauke, netgi vėlai vakare. Tačiau mūsų namuose mes būdavome uždarytos kambariuose kaip triušiai savo narvuose. Iš kaimelio gyventojų aš prisimenu tik tą turtingą šeimą, gyvenusią netoliese, ir Enamą, visada vienišą senmergę, sėdinčią lauke priešais savo namus. Vienintelė pramoga buvo kelionė nedideliu sunkvežimiu į turgų.
Poilsio valandėlės būdavo labai retos... Kai nudirbdavome visus darbus namuose, eidavome padėti kitiems kaimiečiams, o kai jie neturėdavo darbo, padėdavo mums.
Kaimelyje buvo daug panašaus amžiaus mergaičių. Tad mus susodindavo į autobusą ir veždavo į laukus nuiminėti žiedinių kopūstų derliaus. Aš prisimenu žiedinių kopūstų lauką! Jis buvo toks didelis, kad nesimatė jo pabaigos ir atrodydavo, kad niekada nebaigsime jų pjauti! Vairuotojas buvo toks mažas, kad ant sėdynės pasidėdavo pagalvėlę, kad galėtų vairuoti. Jo galva buvo juokingai apvali, mažytė, plika.
Visą dieną pjaudavome žiedinius kopūstus keturiomis. Visos mergaitės kaip paprastai išsirikiuodavo į vieną eilę. Jas prižiūrėdavo pagyvenusi moteris su lazda. Nebuvo galima atsilikti. Žiedinius kopūstus kraudavome į didelius sunkvežimius. Pasibaigus darbo dienai, palikdavome sunkvežimį laukuose, sulipdavome į autobusą ir grįždavome į kaimelį. Kelias iš abiejų pusių buvo apsodintas apelsinmedžiais. Kadangi mes būdavome labai ištroškusios, vairuotojas sustabdydavo autobusą, paliepdamas mums nusiskinti po apelsiną ir greitai grįžti atgal.
„Vieną apelsiną ir kalasi“, taip sakydamas, jis įspėdavo, kad galima nusiskinti „vieną, o ne du apelsinus!“
Visos mergaitės bėgdamos sušoko į autobusą ir vairuotojas, sustojęs ant mažo keliuko, pavažiavo atgal. Paskui jis taiga sustabdė autobusą ir išlipęs pradėjo taip smarkiai rėkti, kad iš autobuso išlipo visos išsigandusios mergaitės.
Jis suvažinėjo vieną mergaitę. Jos galva pateko po ratu. Kadangi aš buvau priekyje, tai pasilenkiau, paėmusi už plaukų, pakėliau jos galvą manydama, kad ji dar gyva. Bet jos galva buvo priplota prie žemės ir aš nualpau iš siaubo.
Paskui aš prisimenu save sėdinčią autobuse ant mus prižiūrėjusios moters kelių. Vairuotojas sustodavo priešais kiekvieną namą, kad išlaipintų kurią nors mergaitę, nes mums buvo draudžiama grįžti vienoms netgi savo kaimelyje. Kai aš išlipau prie savo namų, prižiūrėtoja pasakė mano motinai, kad aš sergu. Mama mane paguldė, davė gerti. Tą vakarą ji man buvo gera, nes moteris jai viską paaiškino. Ji turėjo papasakoti kiekvienai mamai apie nelaimingą atsitikimą ir vairuotojas jos laukė. Tikriausiai to reikėjo dėl to, kad visi kalbėtų tą patį?
Keista, kad tai atsitiko kaip tik tai mergaitei. Pjaunant žiedinius kopūstus, ji visada būdavo eilės viduryje, niekada — eilės krašte. Taigi mūsų krašte, kai mergaitę taip saugo kitos mergaitės, reiškia, kad ji gali pabėgti. Aš pastebėjau, kad ta mergaitė visada būdavo apsupta kitų mergaičių, kad negalėtų pakeisti vietos eilėje. Man buvo ypač keista, kad su ja niekas nekalbėjo. Net nebuvo galima į ją žiūrėti, nes ji buvo kekšė, ir jeigu su ja kalbėtume, mus taip pat palaikytų kekšėmis. Gal vairuotojas ją tyčia suvažinėjo? Kaimelyje ilgai sklido įvairūs gandai. Atėjo policininkai mūsų apklausti, jie mus surinko lauke, kur tai įvyko. Buvo trys policininkai ir mums tai buvo kažkas nepaprasta, matyti vyrus policininkų asmenyje. Nebuvo galima žiūrėti jiems į akis, juos reikėjo gerbti, buvome labai susijaudinusios. Parodėme tikslią žūties vietą. Aš pasilenkiau, kur buvo padėtas galvos muliažas, ir jį pakėliau. Jie man pasakė: „Kalas, kalas, kalas...“ Užtenka.
Sulipome į autobusą. Vairuotojas verkė! Jis vairavo greitai ir neįprastai. Autobusas važiuodamas keliu šokinėjo ir aš prisimenu, kad prižiūrėtoja abiem rankom laikė savo krūtis, nes jos taip pat šokinėjo. Vairuotoją uždarė į kalėjimą. Mums ir visam kaimeliui tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
Paskui aš labai ilgai sirgau. Aš mačiau save, keliančią tos mergaitės sutraiškytą galvą, ir bijojau tėvų klausydama, ką jie apie ją šneka. Ji buvo padariusi kažką negero, bet aš nežinojau, ką. Šiaip ar taip, jie šnekėjo, kad ji buvo kekšė. Aš naktimis nemiegodavau, aš vis matydavau jos sutraiškytą galvą, girdėdavau atgal važiuojančio autobuso ratų bildesį. Aš niekada nepamiršiu tos mergaitės. Nepaisant visų kančių, kurias aš pati patyriau, šis paveikslas neišdilo man iš atminties. Jai buvo tiek pat metų kaip man, plaukai trumpi, labai gražiai apkirpti. Taip pat keista, kad jos plaukai buvo trumpi. Kaimelio mergaitės niekada nekirpdavo plaukų. Kodėl ji nusikirpo? Ji skyrėsi nuo mūsų, buvo gražiau apsirengusi. Ką ji padarė, kad ją vadino kekše? Aš niekada nesužinojau. Bet aš žinau, kodėl mane taip pavadino.
Juo daugiau man sukakdavo metų, tuo su didesne viltimi aš laukiau, kada man kas nors pasipirš. Bet niekas nesipiršo Kainatai ir atrodė, kad ji dėl to visiškai nesijaudina. Tarsi jai jau buvo lemta likti senmerge, o tai man atrodė, kad jai siaubinga, taip pat ir man, laukiančiai savo eilės.
Man būdavo gėda dalyvauti kitų vestuvėse, kad jose iš manęs nesišaipytų. Mergaitės labai norėdavo ištekėti, nes atsirasdavo galimybė gauti laisvę. Tačiau netgi ištekėjusi moteris rizikuodavo gyvybe, jeigu bent kiek išklysdavo iš doros kelio. Aš prisimenu moterį, turėjusią keturis vaikus. Jos vyras tikriausiai buvo mieste tarnautojas, nes jis visada vilkėdavo švarką. Aš jį iš toli matydavau visada einantį greitai, jo batai sukeldavo dulkes paskui jį.
Jo žmona buvo vardu Suheila ir vieną dieną aš išgirdau motiną sakančią, kad visas kaimelis šneka apie ją. Žmonės manė, kad ji užmezgė meilės ryšius su parduotuvės savininku, nes ji dažnai eidavo pirkti duonos, daržovių ir vaisių. Tikriausiai ji eidavo dėl to, kad neturėjo didelio daržo kaip mes. Galbūt ji susitikinėdavo su tuo žmogumi slapta kaip mano motina su Fadeliu. Vieną dieną motina pasakojo, kad tos moters du broliai atėjo į jos namus ir jai nupjovė galvą. Jie paliko tįsantį kūną ant žemės, o patys vaikščiojo po kaimelį nešiodami nupjautą galvą. Ji taip pat sakė, kad, grįžęs iš darbo jos vyras, labai apsidžiaugė, kad jo žmona negyva, nes jis įtarinėjo, kad ji mylisi su parduotuvės savininku. Tačiau ta moteris nebuvo labai graži, be to, ji jau turėjo keturis vaikus.
Aš nemačiau tų vyrų, vaikštančių po kaimelį su sesers galva, aš tik girdėjau apie tai pasakojančią motiną. Aš jau buvau pakankamai subrendusi, kad viską suprasčiau, bet aš nebijojau. Galbūt, kad aš nieko nemačiau. Man atrodė, kad mano šeimoje nėra kekšių ir man negresia ja tapti. Ši moteris buvo nubausta ir tai visiškai normalu. Kur kas normaliau negu mano amžiaus mergaitė, sutraiškyta ant kelio.
Aš neįsivaizdavau, kad paprasčiausios paskalos, kaimynų įtarinėjimai, netgi melas galėjo kiekvieną moterį padaryti kekše ir ją galėjo nužudyti dėl kitų garbės.
Tai yra vadinama garbės nusikaltimu, garimai ai Sharaf ir mano krašto žmonėms tai nėra nusikaltimas.